Panemunės keliu…
Birželio 14 d. mūsų gimnazijos mokiniai už gerą mokymąsi, aukštus pasiekimus įvairiose olimpiadose ir konkursuose, aktyvų dalyvavimą gimnazijos visuomeninėje veikloje vyko į turiningą maršrutą Panemunės keliu. Jį pasirinkome norėdami priminti mokiniams didingą Lietuvos praeitį, parodyti nuostabius Nemuno slėnio kraštovaizdžius, geriau pažinti savo kraštą. Šį maršrutą mums suformavo prabėgę amžiai… Iš vienos pusės kelias apjuostas vaizdingo Nemuno slėnio, iš kitos – stūksančių piliakalnių. Keliavome lankydami visus šiame kelyje esančius gamtos, istorijos ir kultūros objektus.
Pirmasis mūsų kelionės objektas buvo Raudondvaris. Šiandien tai jaukus Lietuvos vidurio miestelis, įsikūręs Nemuno ir Nevėžio upių santakoje. Apsuptas puikios gamtos ir išsaugojęs garbingą architektūrinį ansamblį. Raudondvario dvaras šaltiniuose minimas jau 17 a. Jį valdė ir puoselėjo Radvilos, Tiškevičiai. Savo laiku garsėjo kaip kultūros ir meno centras, turėjo puikią dailės galeriją ir biblioteką. 2008 metais dvaro ansambliui suteiktas kultūros paminklo statusas. Čia mus pasitiko Tiškevičių palikuonė grafienė Rozalija ir papasakojo apie garbingą dvaro ir jo valdytojų praeitį, aprodė dvaro menes ir čia sukauptus eksponatus. Tuo tarpu kita mūsų grupės dalis dvaro teritorijoje ieškojo paslėpto Tiškevičių lobio, kurį surasti padėjo įvairiose vietose paslėpti vokai su nuorodomis. Surasti lobį buvo labai smagu, o dar smagiau jį suvalgyti: mat lobių skrynioje buvo paslėpti ledinukai.
Šiek tiek pavažiavę toliau į vakarus, atvykome į Seredžių. Vakarinėje miestelio pusėje išlikęs XIII a. piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu. Pilies, deja, čia jau nėra, bet istorija mena, kad čia stovėjusi Pieštvės pilis, kurią kryžiuočiams pavyko sudeginti tik sugriovus Kauno pilį… Įkopti čia, žinoma, nebuvo lengva, bet atsivėrusi panorama daugeliui atėmė žadą, tokių gražių vaizdų net nesitikėjome.
Toliau mūsų maršrutas vedė į Veliuoną. Sakoma, kad tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Pasak istorinių šaltinių Veliuonoje lankėsi, kovojo ir mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. O minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ąsias metines čia pastatytas paminklas išliko net per sovietmetį. Bažnyčios šventoriuje aplankėme žymaus kraštotyrininko Antano Juškos kapą, gidė papasakojo apie jo veiklą. Žinoma, kopėme ir į Gedimino kapo kalną, tačiau kai kuriems jau pritrūko jėgų šiam kalnui įveikti.
Raudonės pilis ir parkas – viena gyvybingiausių istorinių pilių, nes čia įsikūrusi mokykla, deja, ji nuo praeitų metų jau uždaryta. Iš tolo švyti 33.5 m aukščio pilies bokštas, nuo kurio atsiveria įspūdinga kraštovaizdžio panorama. Raudonės pilies parke išlikusi senoji liepų alėja, garsusis Gedimino ąžuolas. Čia pasidarėme pikniką ir medžių paunksmėje užkandžiavome, pailsėjome.
Paskutinis miestelis mūsų kelionėje buvo Panemunė. Šią gyvenvietę garsina Panemunės pilis, kartais dar vadinama Vytėnų arba Gelgaudų pilimi. Minima jau nuo 16 a., ne kartą rekonstruota ir perstatyta, šiandien renesanso stiliaus rezidencinė pilis įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą. Čia gidas įdomiai papasakojo apie garbingą pilies praeitį, kovas su kryžiuočiais, apžiūrėjome eksponatus. Greta pilies senas parkas, stebinantis puikiais kaskadiniais tvenkiniais. Galima buvo nusipirkti suvenyrų, pasigardžiuoti saldumynais ar atsivėsinti ledais.
Kelionėje mokinius lydėjo ir globojo matematikos mokytoja Laimutė Maslinskienė bei geografijos mokytoja Daiva Petkauskienė. Grįžome namo, kupini nuostabos savo gražia šalimi, garbinga jos praeitimi ir viltinga ateitimi…
Geografijos mokytoja Daiva Petkauskienė
